Ar žinojote, kad vaiko išvežimas į kitą valstybę gali būti laikomas tarptautiniu vaiko grobimu net ir tada, kai vaiką išsiveža jo mama ar tėtis?
Įsivaizduokite situaciją: po skyrybų Lietuvoje gyvenanti motina informuoja vaiko tėvą, kad su vaiku kelioms savaitėms išvyksta atostogų į užsienį. Tėvas tam neprieštarauja. Tačiau praėjus sutartam laikui motina negrįžta su vaiku į Lietuvą. Vėliau paaiškėja, kad ji užsienio valstybėje jau susirado darbą, vaikui mokyklą, išsinuomojo būstą ir planuoja ten gyventi nuolat kartu su vaiku. Daugeliui tokia situacija atrodytų kaip sudėtingas šeimos konfliktas ar nesutarimas tarp tėvų. Tačiau teisininkė Gabrielė Slivskytė paaiškina, kad tarptautinės teisės požiūriu ši situacija gali būti traktuojama kaip tarptautinis vaiko grobimas. Tarptautinio vaiko grobimo situacija galėtų susiklostyti ir tokiu atveju, jeigu vaiko mama ar tėvas grįžtų nuolat gyventi į Lietuvą, nors tokiam nuolatiniam apsigyvenimui Lietuvoje nebuvo gautas svetur likusio gyventi to vaiko tėvo ar motinos sutikimas.
Nors vis dar gajus mąstymas, kad vaiko grobimas yra lygiagretus prekybai žmonėmis (angl. human trafficking), pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, vaiko grobimą (angl. child abduction) gali įvykdyti bet kuris asmuo, įskaitant ir vaiko tėvą bei motiną, o pats vaiko grobimas reiškia neteisėtą, vaiko iki 16 metų, išvežimą arba laikymą užsienio valstybėje, kuri nėra vaiko gyvenamoji valstybė.
Tam, kad būtų galima pradėti procedūrą pagal Hagos konvenciją, turi būti nustatyta, kad: 1) vaikas buvo išvežtas arba laikomas ne savo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje; 2) buvo pažeistos kito asmens (dažniausiai kito iš tėvų) globos teisės; 3) šiomis teisėmis buvo naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jeigu vaikas nebūtų išvežtas.
Pagrindinis Hagos konvencijos tikslas – kuo greičiau grąžinti vaiką į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę, kad klausimai dėl globos ir gyvenamosios vietos būtų sprendžiami būtent vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje. Vis dėlto, šis principas nėra absoliutus. Konvencija numato išimtis, kada vaikas gali būti negrąžinamas. Pavyzdžiui, jeigu grąžinimas sukeltų didelę fizinės ar psichinės žalos riziką, jeigu vaikas yra pakankamai brandus ir pagrįstai prieštarauja grąžinimui arba jeigu nuo išvežimo praėjo daugiau nei vieneri metai ir vaikas jau integravosi naujoje aplinkoje.
1980 m. Hagos konvencija taikoma jau daugiau nei 45 metus. Nuo pat Konvencijos taikymo pradžios 1983 m., Konvencija padėjo susigrąžinti tūkstančius neteisėtai išvežtų ar laikomų vaikų į jų įprastines gyvenamosios vietos valstybes, atsižvelgiant į geriausius vaikų interesus. Konvencija iki šiol vertinama kaip inovatyvus, pažangus ir modernus tarptautinės teisės dokumentas, nutolęs nuo tradicinio tarptautinių sutarčių modelio, grindžiamo teismo sprendimų pripažinimu ir vykdymu.
Teisinėje literatūroje galima rasti išties kontrastingų nuomonių ties Konvencijos turiniu ir jos taikymo galimybėmis. Vieni autoriai, pavyzdžiui, N. Taylor ir M. Freeman, Konvenciją vertina itin palankiai ir laiko sėkmingu tarptautinės teisės dokumentu, padedančiu grąžinti pagrobtus vaikus į jų įprastinės gyvenamosios vietos valstybes, tačiau Konvencija neišvengia ir griežtų kritikos strėlių (Bryant, 2020, Kruger, 2011, Schuz, 2013, 2018, Trimmings ir Momoh, 2021, Weiner 2021).
Esminė kritika Konvencijai skiriama dėl sankcijų trūkumo šalims, kurios nevykdo Konvencijos nuostatų, o tai tiesiogiai silpnina šio tarptautinio dokumento veiksmingumą. Vykdymo mechanizmo nebuvimas sukuria galimybes Konvencijos valstybėms, remiantis savo interesais, atsisakyti grąžinti pagrobtus vaikus, taip paminant esminį Konvencijos tikslą – užtikrinti greitą pagrobto vaiko grąžinimą į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę. Taip pat kai kurios Konvencijos nuostatos vertinamos kaip pernelyg subjektyvios. Pavyzdžiui, Konvencijos 20 straipsnis suteikia galimybę atsisakyti grąžinti vaiką, jei tai prieštarauja pagrindiniams prašomos valstybės žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių principams. Nors bendras žmogaus teisių įtraukimas tarptautinio vaikų grobimo kontekste yra sveikintinas, tačiau plati Konvencijos 20 straipsnio apimtis gali sudaryti valstybėms galimybes piktnaudžiauti, siekiant pateisinti vaiko negrąžinimą.
Be kita ko, kai kurios valstybės kardinaliai skirtingai interpretuoja žmogaus teises. Nors tokios valstybės, kaip Pakistanas ir Irakas, yra Konvencijos šalys, tačiau visuotinai žinoma, kad, pavyzdžiui, moterų ar homoseksualių asmenų fundamentalios teisės šiose valstybėse nėra užtikrinamos tinkamai. Todėl, manytina, kyla pagrįsta rizika, kad Konvencijos 20 straipsnyje įtvirtinta nuostata gali būti interpretuojama nevienodai, priklausomai nuo valstybės teisinės, kultūrinės aplinkos. Atsižvelgiant į tai, žmogaus teisių apsauga negali būti vertinama pernelyg siaurai. Kur prasideda vieno asmens teisės, ten baigiasi kito asmens teisės, todėl sprendžiant dėl vaiko (ne)grąžinimo, būtina užtikrinti pusiausvyrą tarp skirtingų interesų. Priešingu atveju kyla rizika, kad, prisidengiant žmogaus teisių apsauga, gali būti pažeidžiamos tiek pagrobto vaiko, tiek vieno iš tėvų teisės.
Taip pat kaip Konvencijos trūkumas įvardijama išimtis dėl vaiko negrąžinimo, remiantis fizine ar psichologine rizika (Konvencijos 13 straipsnio b punktas), kadangi ši išimtis valstybėse taikoma ir vertinama skirtingai. Šios rizikos vertinimą paprastai atlieka valstybės, kurioje vaikas yra laikomas, institucijos, o tai gali lemti itin šališkus sprendimus. Tokiu atveju, siekiant eliminuoti šią problemą, būtų prasminga, kad tokius vertinimus atliktų nepriklausomi ekspertai iš abiejų – prašančiosios ir prašomos – valstybių, taip užtikrinant objektyvų vertinimą dėl galimos rizikos. Pats Konvencijos veiksmingumas priklauso ne tik nuo jos griežto įgyvendinimo, bet ir nuo suderinamumo su kitais teisiniais instrumentais, pavyzdžiui, 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kuri išplečia Hagos konvencijos taikymo sritį ir užtikrina visapusišką vaiko teisių apsaugą. Toks integruotas požiūris ne tik stiprina tarptautinės teisės legitimumą tarpvalstybiniuose šeimos ginčuose, bet tuo pačiu skatina saugią, stabilią aplinką vaikams, prieš kuriuos įvykdytas tarptautinis grobimas.
Nors teisinėje literatūroje pripažįstama, kad Konvenciją galima tobulinti, atnaujinti, siekiant užtikrinti jos veiksmingumą pagrobtų vaiko teisių apsaugos srityje, negalima paneigti šio tarptautinio dokumento sėkmės tarptautiniu mastu, užtikrinant pagrobtų vaikų grąžinimą ir prisidedant prie teisingo, efektyvaus tarptautinių šeimos ginčų sprendimo.
Galiausiai, svarbiausia suprasti, kad sprendimas išvykti su vaiku gyventi į kitą valstybę nėra vien asmeninis ar šeimos reikalas. Net ir tais atvejais, kai vienas iš tėvų mano veikiantis vaiko labui, toks sprendimas gali sukelti rimtų teisinių pasekmių ir tapti tarptautinio ginčo objektu. Todėl prieš priimant sprendimą nuolat gyventi su vaiku kitoje valstybėje, būtina įvertinti ne tik asmeninius planus ar aplinkybes, bet ir galimas teisines pasekmes. Tarptautinė teisė tokiose situacijose pirmiausia siekia apsaugoti ne tėvų interesus, o vaiko ryšį su abiem savo tėvais ir jo geriausius interesus.
