Laimėta byla: teismas patvirtino, kad indėlis į šeimą nėra matuojamas vien darbo užmokesčiu
Advokatė Asta Jakštienė ir advokato padėjėja Dovilė Urnikienė sėkmingai apgynė klientės interesus sudėtingoje šeimos teisės byloje dėl santuokos nutraukimo ir santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto padalijimo.
Byloje kilo esminis klausimas – ar vieno sutuoktinio gaunamos darbo pajamos ir jo atliekami mokėjimai už būsto kreditą savaime reiškia, kad santuokos metu įgytas nekilnojamasis turtas turi priklausyti tik jam? Teismas šioje byloje aiškiai atsakė, kad santuokos metu sukurtas turtas vertinamas ne tik pagal tai, kieno vardu gautos pajamos ar kas atliko konkrečius mokėjimus, bet pagal visą šeimos gyvenimo modelį, sutuoktinių tarpusavio susitarimus ir kiekvieno jų indėlį į bendrą šeimos gerovę.
Byloje ieškovas – klientės sutuoktinis – kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti šalių sudarytą santuoką ir santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį Klaipėdoje, priteisti jam asmeninės nuosavybės teise. Ieškovas nurodė, kad buto įsigijimui buvo panaudota jo sumokėta pradinė įmoka – 17 970 Eur. Taip pat jis teigė, kad nuo būsto kredito suteikimo dienos visas mėnesines kredito įmokas, palūkanas, draudimo įmokas bei kitus su būstu susijusius mokėjimus vykdė tik jis iš savo gaunamų oficialių pajamų. Ieškovo teigimu, jo sutuoktinė (klientė) daugiau kaip 14 metų nedirbo ir negavo oficialių pajamų, todėl, vyro vertinimu, ji neprisidėjo prie šeimos finansinių įsipareigojimų vykdymo.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, ieškovas prašė teismo nukrypti nuo bendrojo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir visą butą priteisti jam. Ieškovas įsipareigojo toliau vykdyti įsipareigojimus bankui dėl būsto kredito, o klientei siūlė išmokėti 15 000 Eur kompensaciją ir įpareigoti ją išsikelti iš gyvenamosios vietos. Ieškovas taip pat nurodė, kad pats neturi kito registruoto nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, na, o klientės vardu yra registruotas kitas gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektas – butas kitame mieste.
Advokatės Astos Jakštienės ir advokato padėjėjos Dovilės Urnikienės atstovaujama klientė nesutiko su tokia ieškovo pozicija ir pateikė priešieškinį. Klientė prašė teismo po santuokos nutraukimo jai priteisti santuokos metu įgytą butą, kompensuojant ieškovui jo dalį, tačiau kartu prašė atsižvelgti į faktines šeimos gyvenimo aplinkybes ir nukrypti nuo lygių dalių principo klientės naudai. Alternatyviai klientė prašė butą padalyti abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis – po ½ dalį kiekvienam, nustatant naudojimosi butu tvarką.
Byloje klientė pripažino, kad tam tikrą laikotarpį nedirbo, tačiau paaiškino tikrąsias tokio sprendimo priežastis. Sprendimą, kad klientė nedirbs, sutuoktiniai priėmė bendru susitarimu. Šeimoje buvo susitarta, kad klientė rūpinsis nepilnamete dukra, namų ūkiu ir kasdieniais šeimos poreikiais, o ieškovas dirbs užsienyje ir finansiškai išlaikys šeimą. Dėl tokio šeimos modelio ieškovas turėjo galimybę dirbti darbą, dėl kurio dažnai po kelias savaites nebūdavo Lietuvoje, ir gauti pajamas, kurios būtų buvusios gerokai mažesnės, jeigu jam būtų tekę derinti darbą Lietuvoje su šeimos priežiūros pareigomis. Todėl klientė pabrėžė, kad ieškovas nepagrįstai menkina jos indėlį į šeimos turto sukūrimą. Jos indėlis pasireiškė ne tik kasdieniu rūpinimusi vaiku ir namais, bet ir tuo, kad ji sudarė sąlygas ieškovui realizuoti savo profesines galimybes ir uždirbti pajamas šeimai.
Advokatė Asta Jakštienė ir advokato padėjėja Dovilė Urnikienė klientės poziciją grindė tuo, kad pagal įstatymą po santuokos sudarymo gautos pajamos iš darbo santykių nėra laikomos vieno sutuoktinio asmeninėmis lėšomis. Ieškovo gautas darbo užmokestis, nors faktiškai buvo gaunamas jo vardu, pagal teisės normas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Todėl aplinkybė, kad būsto kredito įmokos buvo mokamos iš ieškovo atlyginimo, savaime nereiškė, kad būstas buvo įgytas vien ieškovo lėšomis. Klientė taip pat akcentavo, kad šalys bendrą ūkį vedė dar iki santuokos sudarymo – jų dukra gimė 2010 metais, o santuoka sudaryta 2012 metais. Butas buvo įsigytas 2017 metais, praėjus beveik penkeriems metams po santuokos sudarymo. Todėl būstas buvo įgytas naudojant lėšas, kurios buvo gautos šeimos gyvenimo metu ir kurios pagal įstatymą laikytinos bendru sutuoktinių turtu. Vien tai, kad mokėjimus techniškai atliko vienas iš sutuoktinių, nesudarė pagrindo pripažinti jo didesnės teisės į visą turtą.
Išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad pagrindinis klausimas šioje byloje buvo ne tik tai, kas faktiškai atliko mokėjimus už būstą, bet ir tai, ar egzistuoja teisinis pagrindas vienam iš sutuoktinių suteikti didesnę teisę į santuokos metu įgytą turtą. Vertindamas, kaip turi būti padalytas santuokos metu įgytas turtas, teismas vadovavosi Civilinio kodekso nuostatomis ir pažymėjo, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimas natūra yra prioritetinis turto padalijimo būdas.
Teismas nurodė, kad visas turtas vienam sutuoktiniui gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog turto padalijimas natūra yra negalimas arba nepriimtinas, taip pat turi būti užtikrinta, kad turtą gaunantis sutuoktinis realiai galės kompensuoti kitam sutuoktiniui jo dalį. Šiuo atveju teismas nustatė, kad nėra objektyvių kliūčių butą padalyti natūra.
Teismas taip pat įvertino šalių tarpusavio santykius. Byloje buvo nagrinėjami ieškovo teiginiai dėl konfliktinių santykių bei jo nurodytos aplinkybės dėl tariamo atsakovės netinkamo elgesio, tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo įrodyta, jog klientė būtų naudojusi psichologinį ar fizinį smurtą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas dirba užsienyje, todėl ginčo butu naudotųsi tik savo buvimo Lietuvoje laikotarpiais. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog buvusių sutuoktinių bendras naudojimasis butu sukeltų realią grėsmę kurios nors šalies interesams ar saugumui.
Vienas pagrindinių ieškovo argumentų buvo tas, kad jis vienas mokėjo būsto kreditą, nes atsakovė ilgą laiką nedirbo ir negavo oficialių pajamų. Tačiau teismas šio argumento nelaikė pakankamu pagrindu nukrypti nuo lygių sutuoktinių dalių principo. Teismas pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktą pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš vieno ar abiejų sutuoktinių darbinės veiklos, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tai reiškia, kad ieškovo gautas darbo užmokestis nebuvo jo asmeninės lėšos. Todėl aplinkybė, kad būsto paskolos įmokos buvo mokamos iš ieškovo atlyginimo, nesuteikė jam pagrindo reikalauti didesnės turto dalies. Teismas taip pat pabrėžė, kad sutuoktinis, kuris fiziškai neprisideda prie konkretaus turto įsigijimo pinigais, tačiau rūpinasi vaikais, namų ūkiu ir šeimos gyvenimo organizavimu, taip pat prisideda prie bendrosios jungtinės nuosavybės kūrimo. Šiuo atveju klientės rūpinimasis šeima ir nepilnamete dukra buvo pripažintas reikšmingu jos indėliu į bendrą šeimos gerovę.
Džiaugdamiesi klientės pergale byloje, tuo pačiu primename principą, kuri sutuoktiniai dažnai pamiršta: santuokos metu vieno iš sutuoktinių gautos darbo pajamos nėra laikomos vien tik to sutuoktinio asmeniniu turtu – jos pagal įstatymą yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Todėl vertinant santuokoje įgytą turtą nėra pakankama žiūrėti tik į tai, kieno vardu buvo gaunamas atlyginimas ar kas faktiškai atliko mokėjimus. Šeimos turtas kuriamas ne tik pinigais – prie jo kūrimo prisideda ir tas sutuoktinis, kuris rūpinasi vaikais, namų ūkiu, šeimos gerove ir sudaro sąlygas kitam sutuoktiniui dirbti bei gauti pajamas.
Publikuota 2026-01-13
