Pasitaiko, kad skolininkai, esant galimybei paveldėti, atsisako priimti palikimą, nes vengia įgyti turto savo vardu. Vis dėlto kreditoriai, sužinoję apie tai, kad skolininkas galėjo pagerinti savo turtinę padėti, tačiau tyčia to nepadarė, turi teisę kreiptis į teismą, kad skolų išieškojimas būtų nukreiptas į tą dalį, kurią skolininkas būtų paveldėjęs. Plačiau apie kreditorių galimybes tokiais atvejais apginti savo teises, paaiškino Advokatų kontoroje „JLEGIS“ Jakštas, Jakštienė ir partneriai advokato padėjėja Dovilė Urnikienė.
Skaitytojos klausimas: „Mano ir vaiko tėvo keliai išsiskyrė prieš 4 metus. Per šį laiką vaiko tėvas prie vaiko išlaikymo visiškai neprisideda, nors alimentai yra priteisti. Su vaiko tėvu beveik nebendraujame, jis su vaiku jokio ryšio nepalaiko. Neseniai sužinojau, kad vaiko tėvas prieš pusmetį būtų paveldėjęs savo mirusio tėvo turtą, tačiau jis palikimo nepriėmė ir visas turtas atiteko jo broliui. Manau, kad taip vaiko tėvas padarė tyčia, nes buvau pagrasinusi, kad imsiuosi teisinių veiksmų dėl nemokamo išlaikymo vaikui. Ar yra kokia išeitis šioje situacijoje?“
Atsako advokato padėjėja Dovilė Urnikienė:
- Tokių situacijų, kai įpėdinis nepriima palikimo, nes turi skolų ir nori išvengti jų išieškojimo, praktikoje pasitaiko gana dažnai. Vis dėlto įstatymas numato teisinį instrumentą, kuris tokiais atvejais kreditoriams padeda apginti savo teises nuo skolininko nesąžiningų veiksmų.
Sužinojus, kad skolininkas, tyčia siekdamas sumažinti savo mokumą ir taip išvengti prievolės atsiskaityti su kreditoriais, atsisakė palikimo, kreditorius turi teisę pareikšti actio Pauliana ieškinį.
Actio Pauliana yra teisinis institutas, kreditoriui suteikiantis teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, jei pastarasis šių sandorių sudaryti neprivalėjo ir jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises ir skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Nors actio Pauliana institutas dažniausiai taikomas situacijose, kai siekiama nuginčyti skolininko sudarytus turto perleidimo sandorius (pvz., pirkimo-pardavimo, dovanojimo, vedybų sutartis ir t.t.), tačiau jis taip pat pripažįstamas ir paveldėjimo santykiuose, nes laikoma, kad tiek palikimo priėmimas, tiek jo atsisakymas taip pat yra sandoris, tik vienašalis, t. y. įpėdinis vienas išreiškia savo valią.
Kas turi teisę nuginčyti palikimo atsisakymą?
Reikšti actio Pauliana ieškinį gali visi kreditoriai, turintys reikalavimo teisę į skolininką, nesvarbu, ar ši reikalavimo teisė kyla sutarties pagrindu, ar kitais pagrindais, pavyzdžiui, kai skolininkas turi atlyginti padarytą žalą. Praktikoje pasitaiko, kad actio Pauliana ieškinį dėl susidariusio įsiskolinimo išieškojimo pareiškia valstybės institucijos (pvz., Valstybinė mokesčių inspekcija), finansinės įstaigos, kitos privačios įstaigos, teikiančios įvairias paslaugas (pvz., daugiabučių administravimo) ir t.t. Taip pat kreditoriumi dėl išlaikymo įsiskolinimo gali būti ir nepilnametis vaikas, kurį teisme atstovauja jo įstatyminis atstovas – tėvas ar motina, su kuriuo vaikas nuolat gyvena.
Visais atvejais svarbu, kad reikalavimo teisė būtų atsiradusi iki to momento, kai skolininkas nepriėmė ar atsisakė palikimo, tačiau nebūtina, kad prievolės terminas būtų visiškai suėjęs, t. y. terminas skolai grąžinti dar gali būti ir nepasibaigęs.
Šiuo atveju, pagal skaitytojos pateiktą situaciją matyti, kad vaiko tėvas buvo įsiskolinęs išlaikymo sumą iki palikimo atsisakymo, vadinasi, skaitytoja, atstovaudama nepilnametį vaiką, turi galiojančią reikalavimo teisę.
Kreiptis į teismą – per vienerius metus nuo sužinojimo
Labai svarbi sąlyga actio Pauliana ieškiniui pareikšti – suspėti tai padaryti per vienerių metų senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad skolininkas atsisakė (nepriėmė) palikimo. Vertindamas, ar šis terminas nepraleistas, teismas ištiria aplinkybes, ar nebuvo paties kreditoriaus aplaidumo ir pasyvumo, domintis skolininko situacija ir apginant savo teises.
Teismai, nagrinėdami bylas pagal actio Pauliana ieškinį, visuomet išsiaiškina aplinkybes, ar iš tiesų skolininkas, atsisakydamas palikimo, jau buvo nemokus arba tokiu tapo, arba galimybės kreditoriui atgauti skolą sumažėja ar jų apskritai nelieka. Priešingu atveju, t. y. nustačius, kad skolininkas yra pajėgus įvykdyti prievolę nustatytu terminu, net ir nepriėmus (atsisakius) palikimo, kreditoriams šio palikimo atsisakymo nuginčyti negalės.
Jei teismas pripažįsta, kad actio Pauliana ieškinys pareikštas pagrįstai, skolininko vienašalis sandoris – palikimo nepriėmimas – pripažįstamas negaliojančiu. Tokiu atveju kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į tą dalį, kurią skolininkas būtų paveldėjęs (ar jo vertę) ir tik tiek, kiek yra reikalinga įsiskolinimui padengti.
Tokio pobūdžio bylose neišvengiamai tenka dalyvauti ir tam įpėdiniui, kuris palikimą priėmė vietoj skolininko, atsisakiusio priimti palikimą. Ir nors, atrodytų, šio palikimą priėmusio įpėdinio teisės tokiu būdu pažeidžiamos, tačiau teismai laikosi vienareikšmiškos pozicijos, kad toks įpėdinis turto nebūtų paveldėjęs, jei skolininkas būtų elgęsis sąžiningai, t. y. iš neteisės negali atsirasti teisė. Kita vertus, praktikoje pasitaiko, kad antstoliai, nustatę faktą, jog skolininkas atsisakė palikimo, apie tai praneša tam įpėdiniui, kuris paveldėjo skolininko dalį ir pasiūlo geranoriškai padengti įsiskolinimą nelaukiant, kol ginčas persikels į teismą.
Taip pat norėtųsi pabrėžti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog palikimo nepriėmimo būdas, t. y. ar palikimą priimti skolininkas atsisakė pareiškimu, paduotu palikimo atsiradimo vietos notarui, ar neveikimu, t. y. tiesiog nesikreipiant į notarą per nustatytą terminą ir (ar) to turto neperėmus faktiniu valdymu, visiškai nėra svarbus, nes skolininkas abiem formomis pademonstruoja savo valią.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje "Šilalės artojas"