Dažnas vyresnio amžiaus žmogus susimąsto ne tik apie savo turtą, bet ir apie tai, kas rūpinsis jo kapu po mirties. Pasitaiko, kad artimieji skirtingai vertina, kas iš jų turėtų būti atsakingas už kapo priežiūrą, taip pat neretai iškyla situacijų, kai artimieji nesutaria dėl kapo tvarkymo darbų ar išlaidų, patirtų kapui tvarkyti, dengimo. Ką tokiais atvejais svarbu žinoti, paaiškino advokatų profesinės bendrijos Jakštienė ir partneriai „JLEGIS“ advokatė Asta Jakštienė ir teisininkė Viktorija Vidmantaitė.
Skaitytojos klausimas: „Ar mirusiojo vaikas, gavęs visą palikimą, turi pareigą prižiūrėti kapą ir pastatyti paminklą? Jei paminklą pastačiau aš, mirusiojo sesuo, ar galiu reikalauti atlyginti patirtas išlaidas?“
Atsako advokatė Asta Jakštienė ir teisininkė Viktorija Vidmantaitė:
Kapų priežiūra dažnai laikoma moraline artimųjų pareiga, tačiau praktikoje neretai kyla klausimas – kas iš tikrųjų atsakingas už kapavietės tvarkymą. Tokios situacijos pasitaiko, kai mirusiojo palikimą priėmęs įpėdinis kapu nesirūpina, arba tarp giminaičių kyla nesutarimų dėl kapavietės tvarkymo, patirtų išlaidų pasiskirstymo.
Daugeliui gali atrodyti, kad kapavietę prižiūrintis asmuo yra tas, kuris kapavietėje sodina gėles ar tvarko aplinką. Tačiau teisiškai atsakingu asmeniu už kapavietę laikomas ne tas, kuris faktiškai tvarko kapavietę, o tas, kuris yra įrašytas savivaldybės administracijos dokumente, kuriame registruojami kapavietę prižiūrintys asmenys.
Pagal Lietuvoje galiojančią tvarką, kapavietė paprastai turi vieną atsakingą asmenį, kuris registruojamas kapinių administracijoje. Kapavietės prižiūrėtojas atsako už kapo tvarką, paminklų priežiūrą bei sprendimus dėl kapavietės sutvarkymo. Dažniausiai tokiu asmeniu tampa vienas iš artimųjų – sutuoktinis, vaikai ar kiti giminaičiai. Esant poreikiui, prižiūrėtojas gali būti pakeistas, pateikus prašymą savivaldybės administracijai. Kapavietės prižiūrėtoju paprastai paskiriamas asmuo, kuris pateikia prašymą išduoti leidimą laidoti ir kuriam yra paskiriama kapavietė.
Svarbu pažymėti, kad kapavietę prižiūrintis asmuo pats gali būti palaidotas toje kapavietėje be kitų asmenų sutikimo, tačiau laidoti kitų asmenų palaikus leidžiama tik gavus jo (kapavietės prižiūrėtojo) rašytinį sutikimą.
Reikėtų suprasti ir tai, kad kapavietė nėra paveldima kaip nuosavybė. Paveldimas gali būti mirusiojo turtas, tačiau kapo vieta laikoma kapinių suteikta naudojimosi teise. Todėl sprendimus dėl kapavietės priežiūros dažniausiai priima registruotas prižiūrėtojas, o ne visi paveldėtojai kartu.
Įstatymai numato, kad mirusiojo palaidojimu privalo pasirūpinti artimiausi giminaičiai. Pirmiausia tai yra asmuo, kuris priėmė mirusiojo palikimą, t. y. paveldėtojas, nes kartu su turtu perimamos ir tam tikros su mirusiojo atminimu bei palaidojimu susijusios pareigos.
Jei palikimas nepriimtas, paveldėtojų nėra arba jie atsisako organizuoti laidotuves, ši pareiga pereina kitiems artimiesiems giminaičiams pagal giminystės ryšio artumą: pirmiausia sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), o jų nesant – broliams ar seserims. Praktikoje tai reiškia, kad būtent šie asmenys turi užtikrinti, jog mirusysis būtų deramai palaidotas, būtų pasirūpinta laidotuvių organizavimu ir padengtos su tuo susijusios būtinos išlaidos. Tuo atveju, kai nė vienas iš artimųjų nesiima šios pareigos arba jų nėra, laidotuves organizuoja savivaldybė teisės aktų nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad laidojimo išlaidos gali būti dengiamos iš mirusiojo turto, o jei jas apmoka kiti asmenys, jie tam tikrais atvejais turi teisę reikalauti šių išlaidų atlyginimo iš paveldėtojų, tačiau tai nesuteikia teisės siekti pasipelnyti, nes mirusiojo palaidojimas dažnu atveju apima tik būtiniausius laidojimo veiksmus, tokius kaip kūno paruošimas, transportavimas, karsto ar urnos įsigijimas, laidojimo ceremonijos organizavimas ir palaikų užkasimas ar kremavimas.
Svarbu žinoti, kad įstatymo nustatyta pareiga palaidoti mirusįjį nereiškia, jog paveldėtojas privalo nuolat prižiūrėti kapavietę ar statyti paminklą. Kapavietės priežiūra ir jos sutvarkymas paprastai yra moralinio pobūdžio pareiga, kurią įgyvendina kapavietės prižiūrėtojas ar artimųjų tarpusavio susitarimu paskirtas asmuo.
Jei artimųjų nėra arba jie negali pasirūpinti laidotuvių organizavimu, šią pareigą perima savivaldybės administracija, kuri, laikydamasi nustatytos tvarkos, organizuoja palaidojimą valstybės lėšomis. Toks asmens palaidojimas laikomas tinkamu. Vėliau atsiradus artimiesiems, jiems nekyla pareiga iš naujo organizuoti laidojimo, nes mirusysis jau yra tinkamai palaidotas. Tokiu atveju artimieji gali savo nuožiūra pasirūpinti tik kapavietės sutvarkymu ar priežiūra.
Taigi, nors moralinė ir teisinė atsakomybė už palaidojimą pirmiausia tenka paveldėtojams ar artimiesiems, praktikoje savivaldybė užtikrina, kad mirusysis būtų tinkamai palaidotas net ir be artimųjų dalyvavimo.
Atsakant į skaitytojos klausimą, mirusiojo vaikai turi pareigą palaidoti artimąjį giminaitį, jei to nepadarė savivaldybė. Tačiau paminklo statymas ar gėlių sodinimas kapavietėje yra tik moralinė artimųjų pareiga, todėl teisiškai įpareigoti tai padaryti yra negalima. Vadinasi, skaitytoja, savo iniciatyva pastačiusi paminklą mirusiojo brolio kapavietėje, neturi teisės reikalauti patirtų išlaidų iš velionio vaiko – jis padengti šias išlaidas iš dalies ar visa apimtimi gali tik geranorišku susitarimu. Taip pat skaitytojai patartume ateityje tokius veiksmus kaip paminklo statymas, kapavietės tvarkymo darbai ir t.t. derinti su velionio vaiku, jei būtent jis, o ne skaitytoja, yra įregistruotas kaip už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo.
Pastaba: atsakymai į skaitytojų klausimus yra bendro pobūdžio, skelbiami teisinių žinių švietimo tikslais ir neprilygsta individualiai advokato, advokato padėjėjo konsultacijai.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje "Šilalės artojas".
„Šilalės artojo“ skaitytojai, norintys pateikti savo teisinius klausimus, į kuriuos atsakymais bus publikuojami, kviečiami susisiekti su „Šilalės artojo“ redakcija arba tiesiogiai su advokatų profesine bendrija Jakštienė ir partneriai „JLEGIS“.